Mūsų kavos kelionė prasidėjo Australijoje.  Taip, kad atrastume tai, ką ir taip ragavome kasdien, mums reikėjo atsidurti visai kitame pasaulio krašte. Puodelis anapus pusiaujo buvo visai kitoks ir užbūrė iškart. Ar kava gali būti daugiau nei tiesiog kava? Tada sužinojome, kad tikrai taip. Atsakymas - rūšinė kava.

 

Grįžę ieškojome ko nors bent kiek panašaus į tą užburiantį skonį. Nusipirkome espreso aparatą namams, apsilankėme Vilniaus kavos festivalyje, išragavome visas (na gerai, beveik visas) Vilniuje siūlomas kavas. Ir... ne – JOS mes neradome.

 

Vilčiai jau atslūgus, atradus kitus skonius ir prie jų besipratinant, mus ištiko nauja epifanija. Šįkart dar kitame pasaulio kampe – Kanadoje. O kodėl gi mums neskrudinti patiems? Mažoje jaukioje Vankuverio kavinukėje, kampe įsitaisęs kavos skrudintuvas rėkte rėkė „Jūsų namai be manęs – niūrūs ir nepilni“.

 

Neilgai trukus mūsų namai pradėjo pilnėti. Ant drabužių spintos įsitaisė lipnių lapelių procesija, kurios tikslas – kavos skrudinimo veiklos startas. Ant stalų ir lentynų nugulė kavos pupelių ir pakuočių pavyzdžiai. Pradėjome ieškoti mokytojų ir įkvėpėjų, o svarbiausia – burti draugus ir šeimą į savą kavos bendruomenę per laisvo stiliaus degustacijas.

 

Mūsų pagrindinis siekis ir noras – matyti besiplečiančią kavos gurmanų bendruomenę.